- mučė
- ×mùčė (vok. dial. mutze, mütze) sf. (2) KBII37; N 1. Gr kepuraitė, kurią seniau dėvėdavo po skara ištekėjusios moterys: Nė ma[n] rūpi jaunos dienos, nė rūtų vainikėlis, tik ma[n] rūpi mùčė, kad už bernyčio būčia Jrb. Deda ma[n] baltą mučelę ir ant širdelės mūkelę LMD(Šmk). Oi tu mučelė, tu šydronelė, ant muno galvelės kaip girio[je] lauželis! Šll. Tu po balta putele, aš po šilkų mučele JV676. Mučulėlė pažyčiota, mezginėliai kitos duoti JV718. 2. kepurė: Mano vyras ūsą pučia ir ant šakės laiko mučę JD19. Mesk jau, tẽte, kartą tą savo mùčę ir nešiok dorą kepurę Mrj. Užsitrauk mučę an ausų, kad nesušaltai Pns. Mučìkę nūsimauk į stubą Sg. O jau puri buvo ta mano mùčė (krikšto kepuraitė) Jrb. Be mùčės tik iš kaliūzės bėga Rsn. 3. susismaukimas ant metmenų: Mučė smaukiasi: metmenys negerai suverpti Kt.
Dictionary of the Lithuanian Language.